HISTORY SUCKS!

We all know it. Some of us just need to admit it!

Tema: Moterų visuomeninis- politinis judėjimas už savo teises XIX-XX a. pr.

1 skaidrė. Pavadinimas ir PP rengėjas

2. Prezentacijos turinys

2 skaidrė. Prezentacijos turinys

Visuomeninis - politinis moterų judėjimas. Kas tai ir ko siekia? (3 skaidrė)
Trumpa Moterų judėjimų apžvalga (4 skaidrė)
XIX-XX pr. Moterų judėjimo įvykiai chronologine tvarka (5 skaidrė)
Moterų peticija 1866 Britų parlamente. Judėjimo už moterų balsavimo teisę pradžia (6 skaidrė)
John Stuart Mill (Anglija) - moterų teisių rėmėjas (7 skaidrė)
Sujudimas pasaulyje po Moterų peticijos 1866m. atmetimo (8 skaidrė)
2-3 žymiausios kovotojos (trumpos jų biografijos)(9 skaidrė)
Ką pasiekė? - Moterų rinkimų teisė, moterų visiškos politinės teisės, ??? (10skaidrė)
Moterų judėjimas Lietuvoje (11 skaidrė)
Mano nuomonė, išvados (12 skaidrė)
Informacijos šaltiniai (13 skaidrė)

3. Visuomeninis - politinis moterų judėjimas. Kas tai ir ko siekia?

3 skaidrė. Visuomeninis - politinis moterų judėjimas. Kas tai ir ko siekia?

http://lt.wikipedia.org/wiki/Moter%C5%B3_teis%C4%97s
Moterų teisės - žmogaus teisės, garantuojamos moterims.

Women's rights

Judėjimai dėl moters teisių sietini visų pirma dėl moters padėties visuomenėje bei valstybėje. Buvo siekiama lygiateisiškumo. Moteris neturėjo pilietinių teisių arba jos buvo ribotos. Tam tikrų santvarkų laikotarpiais moteriai apskritai nebuvo pripažįstamas (arba ribotai pripažįstamas) teisinis veiksnumas: teisinę reikšmę turinčius veiksmus (pvz., dalyvaujant civilinių santykių apyvartoje - pirkti, parduoti, įgyti nuosavybės ar pan.) už ją turėjo atlikti vyras (sutuoktinis, tėvas).

Viena pirmųjų kovotojų už pilietines moters teises - Olympe de Gouges. Prancūzijos revoliucijos metu ji sukūrė dokumentą „Moters ir pilietės teisių deklaracija“ (1791 m.). 1793 metais Prancūzijoje buvo uždrausti politiniai moterų judėjimai, draugijos, Olympe de Gouges giljotinuota.

Europos kontinente kovojant už moters teises laikytina Suomija, kurioje jau 1885 metais patriarchalinis reguliavimas dėl šeimos turto buvo panaikintas, parlamentas įvedė atskiro sutuoktinių turto institutą. Moteris santuokoje turėjo teisę turėti nuosavo turto (nuosavybės). Teisė balsuoti rinkimuose anksčiausiai iš visų Europos valstybių moterims buvo suteikta taip pat Suomijoje (1906 m.).




Feministiniai judėjimai
Feminizmas yra politinis ir akademinis judėjimas, susijęs su moterų teisių gynimu bei jų išplėtimu. Pati feminizmo istorija jau atsekama nuo XVII amžiaus su pirmomis moteriškomis publikacijomis, tačiau ryškiausias savo formas jis įgijo tik antroje XX amžiaus pusėje. Feminizmo inspiruoti tyrimai atskleidė, kad moteriškas pasaulis dažnai neįtraukiamas į pasaulio suvokimo procesą, o jei taip ir nutinka, tai moteris pristatoma neadekvačiai.
Pagrindiniai feminizmo postulatai:
- pasaulio pažinimas ir tyrinėjimai turi prasidėti nuo moteriškos patirties ir jos padėties visuomeninėje struktūroje;
- feminizmas, kaip kritiškas ir aktyvus judėjimas moterų vardan, siekia sukurti geresnį pasaulį moterims bei, tuo pačiu, ir visai žmonijai.
- moterys yra tam tikra mažuma, t.y. jos yra neprivilegijuotose pozicijose ir neturi socialinės galios, kai, tuo tarpu, vyrai yra dauguma ir naudojasi visomis socialinėmis privilegijomis bei dominuoja moterų atžvilgiu.

4. Trumpa Moterų judėjimų apžvalga

4 skaidrė. Trumpa Moterų judėjimų apžvalga

Moterų pavaldumas yra pastebimas gan nuo senų laikų, tačiau aktyviai moteriški judėjimai pradėjo reikštis nuo 1780-ųjų. Ryškiausi feminizmo protrūkiai pasireiškia liberalių judėjimų ir revoliucijų metu (1780-1790; 1850; XX amžiaus pradžia; 1960-1970). Jis mažiau reiškiasi, kada visuomenė vystosi tolygiai ir joje nepastebima jokių neramumų.
Pirmasis aktyvus feminizmo pasireiškimas buvo apie 1790 metus, kada Prancūzijoje pradėjo kurtis moteriški klubai. Tai buvo moterų susibūrimo vietos, kur aptardavo politinius įvykius bei pačios pradėdavo rašyti politines programas. Šiuose klubuose moterys tapo politiškai sąmoningesnėmis ir pradėjo reikalauti lygių teisių švietimo sistemoje, darbo sferoje bei valdžios struktūrose. Jų toks politinis sąmoningumas buvo inspiruotas Prancūzų revoliucijos deklaruotų laisvės, lygybės ir brolybės
(kodėl ne seserijos?) idėjų.
Tuo laiku buvo sukurta Moterų teisių deklaracija, kaip alternatyva Žmogaus teisių deklaracijai, kur buvo teigiama apie moterų ir vyrų teisių lygybę, nes moterys irgi yra naujai atsiradusios Respublikos pilietės. Šios Deklaracijos iniciatorė Marie Gouze 1793 metais buvo nuteista myriop už tokias radikalias politines pažiūras, o moterų klubai buvo oficialiai uždrausti.
XIX amžiaus feminizmas labiausiai buvo išvystytas JAV. 1830-50 daug moterų buvo įsitraukusios į socialinį judėjimą prieš vergiją.
Tačiau,neturėdamos jokių politinių teisių, jų peticijos ir protestai nesusilaukė pripažinimo. Pvz., , kada buvo priiminėjama konvencija uždraudžianti vergiją, nei viena moteris nebuvo įleista į kongreso posėdį.
Toks politinis moterų ignoravimas sukėlė moteriško protesto bangą, ir vergijos samprata, kuri vyravo rasinių santykių sferoje, buvo perkelta į vyro ir moters santykius, kur moterys matė save vyrų vergėmis.
Dar vienas svarbus įvykis –

Informacijos šaltinis (Laura rado):
http://www.mokslai.lt/referatai/konspektas/sociologijos-paskaitu-konspektas-puslapis13.html

Pirmoji feminizmo banga – kova dėl balsavimo teisės (XIX a. – XX a. pradžia). Antroji banga kilo XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje - tada pradėta kovoti už lyčių socialinių santykių, šeimos struktūros bei kultūros nuostatų keitimą.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Feminizmas

5. XIX-XX pr. Moterų judėjimo įvykiai chronologine tvarka

1810 – Švedijoje moterims suteikta galimybė įgyti su pardavimu susijusias profesijas

1825 - William Thompson ir Anna Wheeler knygoje “Appeal of One Half of the Human Race Against the Pretensions of the Other Half” propagavo moterų balsavimo teisę

1829 – Indijoje našlės susideginimas kartu su vyro lavonu paskelbtas nusikaltimu

1845 – Išleista Margaret Fuller knyga “ Women in the Nineteenth Century” ("Moterys devynioliktame amžiuje)

1866 – John Stuart Mill Bendruomenių rūmuose pristatė moterų balsavimo teisių projektą

1868 – Tailando karalius Mongkut moterims suteikė teisė pasirinkti sutuoktinį ir uždraudė vyrams parduoti žmonas be jų sutikimo

1868 – Anglijoje įsteigta Nacionalinė organizacija moterų balsavimo teisėms ginti


1869 – Elizabeth Cady Stanton tapo pirmąja moterimi, kalbėjusia apie balsavimo teisę moterims, JAV Kongreso svarstymuose










1869 – išleista John Stuart Mill (Anglija) knyga “The Subjection of Women” ("Moterų pavergimas") ir Léon Richier (Prancūzija) knyga “The Rights of Women” (Moterų teisės")

1869 – JAV įkurta Amerikos moterų balsavimo teisės asociacija ir Nacionalinė moterų balsavimo teisių asociacija

1871 – Vokietijos baudžiamasis kodeksas už abortus numatė 5 metus laisvės atėmimo ir uždraudė parduoti ir naudoti kontraceptines priemones

1877 – Londone prasidėjo Annie Besant ir Charles Bradlaugh teismas dėl pamfleto apie gimdymo kontrolę platinimo

1878 – Prancūzijoje įvyko Tarptautinis moterų teisių kongresas

1879 – išleista August Bebel “Woman and Socialism” ("Moterys ir socializmas")

1882 – Anglijoje pasklebtas Ištekėjusių moterų turto nuosavybės aktas

1882 – gydytoja Aletta Jacobs Amsterdame pirma pasaulyje atidarė pasaulinę gimdymo kontrolės kliniką

1884 – išleista Friedrich Engels knyga “Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė"/"The Origin of the Family, Private Property and the State”

1886 – Pandita Ramabai veikale “High Castle Hindu Woman” analizuoja Indijos moterų priespaudą

1888 - JAV moterų iniciatyva buvo sukurta pirmoji tarptautinė moterų organizacija - Tarptautinė moterų taryba
1893 – Naujoji Zelandija tapo pirmąja šalimi suteikusia balsavimo teisę moterims

1895 – Elizabeth Cady Stanton ir moterų grupė išleido knygą "Women's bible" (“Moterų biblija”)

1898 – Charlotte Perkins Gilman išleido ‘Women and Economics” ("Moterys ir ekonomika")

1899 – Egipte Qasim Amin išleido “The Emancipation of Women” ("Moterų emacipacija")

1900 – Nadežda Krupskaja išleido “Woman Worker” ("Moterys darbininkės")

1900 – Paryžiuje Marguerite Souley-Darque dėstė pirmąjį moterų studijų kursą

1904 – susikūrė pirmasis Tarptautinis moterų aljansas

1906 – Suomija tapo pirmąją Europos valstybe pripažinusia moterų balsavimo teisę

1908 – Norvegija paskelbė lygaus darbo užmokesčio teisę

1908 – visos Rusijos feminisčių konferencijoje dalyvavo 1045 moterys

1911 – Europoje pirmą kartą švenčiama Tarptautinė moters diena

1913 – JAV įkurta Nacionalinė moterų partija

1917 - Rusijos moterys gavo balsavimo teisę


Women picket outside White House in 1917

1918 11 02 Moterims suteikiama pilna rinkimų teisė Lietuvoje. Tais pačiais metais rinkimų teisė suteikta moterims Anglijoje ir Kanadoje. Daugiau apie balsavimo teisę >>

1919 – popiežius Benediktas XV parėmė moterų balsavimo teisę

1919 – Versalio taikos sutartis sąlygojo Prancūzijos moterims lygų atlygį už lygų darbą

1920 – Sovietų sąjunga tapo pirmąja Europos valstybe legalizavusia abortus

1920 – JAV įkurta Moterų balsuotojų lyga

1923 – Huda Sha’rawi įkūrė Egipto feminisčių sąjungą

1923 – Lygių teisių pataisa pristatyta JAV Kongresui

1924 - Maria Jesus Alvarado Rivero ištremta iš Peru, nes kovojo už ištekėjusių moterų teises

1929 – išleista Virginia Woolf iš Anglijos knyga “A Room of One’s Own” (“Savas kambarys”) ir Phan Boi Chau iš Vietnamo knyga “The Women’s Question” ("Moterų klausimas")

1931 – Vokietijos moterys pradėjo kampaniją už abortus

1947 – Įkurta Jungtinių tautų komisija moterų klausimais

informacija iš VMN

6. Moterų peticija 1866 Britų parlamente. Judėjimo už moterų balsavimo teisę pradžia

6 skaidrė. Moterų peticija 1866 Britų parlamente. Judėjimo už moterų balsavimo teisę pradžia.

1866 Britų parlamente, kada buvo pateikta moterų peticija, pasirašyta 1500 moterų, kur buvo reikalaujama lygių teisių moterims svarstant rinkimų įstatymus. Ši peticija eilinį sykį buvo suignoruota ir nuo tada prasidėjo stiprus politinis judėjimas Už moterų balsavimo teises.

Šis judėjimas dažnai organizuodavo demonstracijas Anglijoje ir JAV.
Žr. kitą skaidrę.

7. John Stuart Mill (Anglija) - moterų teisių rėmėjas

1866 – John Stuart Mill Bendruomenių rūmuose pristatė moterų balsavimo teisių projektą, o 1869 m. parašė/išleido knygą Subjection of Women ("Moterų pavergimas")

8. Sujudimas pasaulyje po Moterų peticijos 1866m. atmetimo

8 skaidrė. Sujudimas pasaulyje po Moterų peticijos 1866m. atmetimo

1866 Britų parlamente, kada buvo pateikta moterų peticija, pasirašyta 1500 moterų, kur buvo reikalaujama lygių teisių moterims svarstant rinkimų įstatymus. Ši peticija eilinį sykį buvo suignoruota ir nuo tada prasidėjo stiprus politinis judėjimas Už moterų balsavimo teises.
Šis judėjimas dažnai organizuodavo demonstracijas Anglijoje ir JAV. Pvz., Londone 1908 metais vienoje demonstracijoje dalyvavo daugiau nei pusė milijonų dalyvių. Pirmą sykį moterų politinės teisės buvo pripažintos 1893 Naujojoje Zelandijoje, 1902 – Australijoje,1906 Suomijoje,1913 Norvegijoj,1915 Danijoje ir Islandijoje, 1917 TSRS, 1918 Kanadoje, 1919 Austrijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Liuksemburge ir Čekoslovakijoje, 1920 JAV, 1928 Anglijoje, 1945 Prancūzijoje, Vengrijoje,Italijoje, Japonijoje. Vėliausiai arabiškos kultūros šalyse apie 1960
metus. Tiksliau žr.Rinkimų teisės suteikimas moterims pasaulio šalyse
Feminizmui būdinga tai, kad jis dažnai prisiplaka prie kitų revoliucinių judėjimų.

http://www.mokslai.lt/referatai/konspektas/sociologijos-paskaitu-konspektas-puslapis13.html


Europos moterų judėjimai plėtojosi skirtingai. Galima išskirti tris moterų judėjimo sritis: Vakarų, Vidurio ir Rytų Europa. Vakarų Europoje išryškėjo trys kryptys:
1) sufražistinis moterų judėjimas Anglijoje,
2) organizuotas, tačiau ne toks aktyvus Norvegijos, Danijos, Švedijos moterų judėjimas,
3) visiškai neorganizuotas Prancūzijos, Šveicarijos, Italijos. Šių valstybių moterys politines teises gavo tik po Antrojo pasaulinio karo.

XIX a. daugelis Vidurio ir Rytų Europos tautų buvo pavergtos, todėl prasidėję moterų judėjimai buvo susiję su tautiniais judėjimais. Tokie procesai vyko Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje. Ir trečiasis moterų judėjimo centras buvo carinėje Rusijoje, prasidėjęs XIX a. 7-ajame dešimtmetyje.
http://www.moterys.lt/assets/leidiniai/indexb508.html?show_content_id=630

9. 2-3 žymiausios kovotojos (trumpos jų biografijos)

Prominent women roles
Elizabeth Garrett Anderson, Millicent Fawcett, Emily Davies, Emmeline Pankhurst and her children, Mary Richardson Barbara Bodichon and many others helped bring about suffrage.


Elizabeth Garrett Anderson was an English physician and feminist, the first woman to gain a medical qualification in Britain. She was elected mayor of Aldeburgh in 1908 and gave speeches for suffrage.[5]

Emmeline Pankhurst was an important figure in the women's movement because of her participation in numerous organizations. Emmeline Goulden was married to a lawyer who supported women suffrage ideas since he was the author of the first British woman suffrage bill and the Married Women’s Property Acts in 1870 and 1882. After her husband’s death, Emmeline decided to take a stand and come out into the limelight with the support of her daughters, Christabel and Sylvia Pankhurst, by joining the National Union of Women’s Suffrage Societies (NUWSS). With her experience with this organization, later, Emmeline founded the Women’s Franchise League in 1889 and the Women’s Social and Political Union (WSPU) in 1903.[6] After many years her and other women's efforts paid off and women gained suffrage but Emmeline died shortly after this.[7]


A reformer, feminist, and suffragist named Millicent Fawcett was also important to the women's suffrage movement in Britain. She had a peaceful approach to issues presented to the organizations and the way to get points across to society. She supported the Married Women’s Property Act and the social purity campaign. Two events influenced her to become even more involved: her husband’s death and the division of the suffrage movement. Millicent made sure that the parts separated came together to become stronger by working together. Because of her actions, she was made president of the NUWSS. In 1910-1912, she supported a bill to give vote rights to single and widowed females of a household. By supporting the British in World War I, she thought women would be recognized as a prominent part of Europe and deserved basic rights such as voting.[8]

Emily Davies, became an editor of a feminist publication, Englishwoman’s Journal. She expressed her feminist ideas on paper and was also a major supporter and influential figure during the twentieth century. In addition to suffrage, she supported more rights for women such as access to education. She wrote works and had power with words. She wrote texts such as Thoughts on Some Questions Relating to Women in 1910 and Higher Education for Women in 1866. She was a large supporter in the times where organizations were trying to reach people for a change.[9] With her, was a friend named Barbara Bodichon who also published articles and books such as Women and Work (1857), Enfranchisement of Women (1866), and Objections to the Enfranchisement of Women (1866), and American Diary in 1872.[10]


1869 – Elizabeth Cady Stanton tapo pirmąja moterimi, kalbėjusia apie balsavimo teisę moterims, JAV Kongreso svarstymuose

10. Ką pasiekė? - Moterų rinkimų teisė, moterų visiškos politinės teisės, ???

9 skaidrė. Ką pasiekė? - Moterų rinkimų teisė, moterų visiškos politinės teisės, ???

Taigi, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Anglijos, Vokietijos, kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių moterys rinkimų teisę gavo 1918 – 1919 m.

Anksčiausiai, 1906 metais visiškas politines teises gavo Suomijos moterys. 1907 m. vykusiuose pirmuosiuose rinkimuose buvo išrinkta 19 moterų į 200 narių parlamentą. Tai sudarė beveik 10 procentų parlamentarų. Suomijos socialdemokratų partijai priklausė 12 moterų. 1907 m. politines teises gavo Norvegijos moterys, tačiau rinkėjos priklausomai nuo gaunamų metinių pajamų turėjo mokėti mokestį valstybei. 1915 m. Danijos konstitucija suteikė visiškas politines teises kiekvienam piliečiui, sulaukusiam 25 metų amžiaus. Tik po Antrojo pasaulinio karo politines teises gavo Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Šveicarijos moterys.

http://www.moterys.lt/assets/leidiniai/indexb508.html?show_content_id=630

11. Moterų judėjimas Lietuvoje

10 skaidrė. Moterų judėjimas Lietuvoje

- Virginija Jurėnienė
- Lietuvos moterų judėjimo integralumas tautiniame judėjime

Lietuvos kaip ir kitų Europos valstybių moterys pradėjo aktyviai reikštis XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje.
Europos moterų judėjimai plėtojosi skirtingai. Galima išskirti tris moterų judėjimo sritis: Vakarų, Vidurio ir Rytų Europa. Vakarų Europoje išryškėjo trys kryptys: 1) sufražistinis moterų judėjimas Anglijoje, 2) organizuotas, tačiau ne toks aktyvus Norvegijos, Danijos, Švedijos moterų judėjimas, 3) visiškai neorganizuotas Prancūzijos, Šveicarijos, Italijos. Šių valstybių moterys politines teises gavo tik po Antrojo pasaulinio karo.

XIX a. daugelis Vidurio ir Rytų Europos tautų buvo pavergtos, todėl prasidėję moterų judėjimai buvo susiję su tautiniais judėjimais. Tokie procesai vyko Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje. Ir trečiasis moterų judėjimo centras buvo carinėje Rusijoje, prasidėjęs XIX a. 7-ajame dešimtmetyje.

XIX a. pabaigoje Lietuvos tautinio judėjimo lyderiai buvo varpininkai. Jie rašė apie būtinumą moteris šviesti, kad jos galėtų dalyvauti tautiniame judėjime. 1897 metais varpininkai P. Višinskiu priešakyje ketino įkurti besimokančių mergaičių šelpimo organizaciją. P. Višinskis rašė: „Šis sumanymas turi daug šalininkų ir daug priešų. Nežinau, ar sumanymas neliks sumanymu. Aš jam labai prijaučiu“ [6,3]. Idėja nebuvo įgyvendinta, nors Lietuvos kaip ir Europos moterys visų pirma siekė šviestis. Apie Lietuvos moterų raštingumą byloja 1897 m. gyventojų surašymo duomenų tvarkytojo L. de Dantiu pastaba: “Kauno gubernijoje lietuvių moterų raštingumas prašoko vyrų: atitinkamai 54,9 ir 51,9 procento. <…> Tai unikalus reiškinys, niekur kitur Rusijos imperijoje nepastebėtas reiškinys, nors dažniausia moterų išsimokslinimas apsiribodavo vien mokėjimu skaityti“ [2,359]. Tai patvirtina ir kiti statistiniai duomenys: 1873 m. valstybinėse pradinėse mokyklose mokėsi tik 575 merginos, o 1900 m. –jau 4313. Valstybinės vidurinės mergaičių mokyklos veikė nuo 1860 m. Vilniuje ir Kaune, o nuo 1896 m. ir Šiauliuose [14,179]. XX a. pradžioje varpininkai visuomenei toliau įrodinėjo, kad moterims reikia mokytis kaip ir vyrams. Kaip vieną iš priežasčių jie nurodė, kad išsilavinusios jos įsitraukti į tautinį judėjimą, mat tik nedaugelis jame dalyvavo ir suprato jo reikšmę. Moterims „dabartinės aplinkybės yra palankesnės nei vyrams, nes ne taip ant akių laiko <…> Tad būtinai reikia rūpintis apšvietimu mūsų dukterų, kad aiškiau suprastų savus dalykus: savo tikėjimą, savo tautą, savo kraštą, savo neprietelius ir būdą kariavimo su jais“ [4,30]. Vienos iš pirmųjų į visuomeninę veiklą ir tautinį judėjimą įsitraukė bajoraitės, baigusios gimnazijas ir įvairius aukštuosius kursus. Nenutautę Lietuvos bajorai leido į mokslus savo dukras, tačiau išsimokslinusių moterų buvo nedaug. Felicijos Povickaitės-Bortkevičienės tėvai buvo bajorai, tačiau už dalyvavimą 1863 metų sukilime iš Linkuvos dvaro (Panevėžio apskritis) buvo išvaryti ir persikėlė gyventi prie Ukmergės. Povickų namuose rinkdavosi pažangūs lenkų ir rusų inteligentai. Felicija Povickaitės-Bortkevičienė pasakojo, kad apie lietuvių tautinį judėjimą iki 1889 metų nieko nežinojo. Motina O. Povickienė mokėjo lietuviškai ir vaikams pasakojo, kad šiame krašte gyvena lietuviai [1, 1].

1889 metais Felicija Povickaitė už antirusiškas nuotaikas buvo pašalinta iš Kauno mergaičių gimnazijos ir tik per didelius vargus buvo priimta į Vilniaus mergaičių gimnazijos ketvirtą klasę. 1890 metais Varšuvoje ji studijavo istoriją ir prancūzų kalbą [4,767]. Čia susipažino su Lenkijos moterų judėjimu. 1899 metais grįžo į Lietuvą.

Anksčiausiai į visuomeninę veiklą įsitraukė bajoraitė G. Petkevičaitė-Bitė. 1878 metais ji baigė Mintaujos mergaičių mokyklą, o 1885 m. – Deltuvos bitininkystės kursus. Tėvo liepiama G. Petkevičaitė liko namuose Joniškėlyje ir „ėmė šviesti liaudį. Slapta mokė kiekvieną, kuris norėjo mokytis, ypač mergaites“ [27,114]. 1890 m. ji įkūrė pirmąją labdaros organizaciją Žiburėlis, kurios tikslas - mokyti ir šelpti gabius vaikus. 1894 m. rašytoja susipažino su J. Juškyte ir toliau jos dirbo kartu. XX a. pradžioje į Žiburėlio veiklą įsiliejo S. Ruščicaitė-Montvilienė, R. Eidrigevičienė, F. Povickaitė-Bortkevičienė, M. Grincevičiūtė-Janulienė, E. Jodinskaitė, M. Putvinskaitė-Zmuidzinavičienė, T. Goesytė, I. Gruževskaitė-Antanavičienė, E. Brazdytė-Perekšlienė, I. Čepulytė [29,7]. Nuo 1903 m. Žiburėliui vadovo F. Bortkevičienė. Prisimindama Žiburėlio slaptos veiklos laikotarpį iki 1906 m., Z. Toliušiui ji teigė, kad 1903 metais G. Petkevičaitės tėvų dvare Puziniškėse vyko Žiburėlio susirinkimas, kuriame ji dalyvavo pirmą kartą kartu su Žemaite, P. Višinskiu, T. Goesyte, S. Gosiu [7,7]. G. Petkevičaitė atsiminimuose rašė: „F. Bortkevičienė galėjo turėti vos 20, kada prisidėjo prie Žiburėlio veiklos ir nuo tada nepaleido iš rankų jo vadovavimo“ [17,3]. Ji įėjo į valdybą, susirašinėjo su Amerikos lietuviais, rūpinosi senų paskolų išreikalavimu ir naujų aukų rinkimu, prižiūrėjo bendrabučio veiklą [28,767].

XIX a. pabaigoje netoli Joniškio miestelio, Kriūkų valsčiuje, Medvilionių dvare veikė slapta labdaringa mokykla, kuriai vadovavo T. Goesytės. Ji „pati apie 10 metų mokytojavo, skiepydama meilę ir pagarbą gimtajai kalbai“ [27,32 ]. 1896-1907 m. tautinio judėjimui stiprinimui ir plėtojimui buvo svarbi ir L. Didžiulienės veikla. Gyvendama Mintaujoje, ji laikė bendrabutį, kuris tapo „lietuviškos veikos centru ne tik Mintaujoje, bet ir Rygos miesto apygardoje. Tokio lietuviško centro spaudos draudimo metu daugiau niekur nebuvo“ [27, 88]. Rašytoja globojo pažangius lietuvius moksleivius, todėl „žymi dalis Didžiulienės pensiono gyventojų jau gimnazijoje pasižymėjo politine, publicistine ir net revoliucine veikla. Daugelis jų vardų žinomi kaip tautos atgimimo pionieriai: A. Smetona, V. Požėla, Šlapelis, Vaičkus, V. Kapsukas, J. Tūbelis, K. Jasiukaitis, I. Vienažinskis, P. Kairiūkštis, V. Janulaitytė, K. Baronas“ [27, 89]. Čia gyveno ir mokėsi L. Vienažinskaitė, Gruzdytė, Staniulytė, Veikytė, Gaigalaitė. Iš viso Mintaujoje mokėsi ir L. Didžiulienės pensione gyveno 89 lietuviai [ 25,25].

Moterys ne tik švietėsi, bet ir švietė kitus, įkūrė ir vadovavo labdaringoms organizacijoms, platino draudžiamą spaudą. Jos aktyviai dirbo greta vyrų. Be G. Petkevičaitės, F. Povickaitės-Bortkevičienės, šiame darbe aktyviai reiškėsi: F. Purickaitė-Kasperskienė, S. Vainienė, M. Zaunytė, J. Baltrušaitė, E. Gruzdytė-Putvinskienė, B. Cicėnaitė, V. Janulaitytė- Alseikienė, L. Didžiulienė, O. Povickienė ir kitos [27,19-174].

Rašytoja G. Petkevičaitė, prisimindama moterų judėjimo ir savo veiklos pradžią tautiniame judėjime, rašė: „Mintaujoje 1894 metais buvo veikėjų suvažiavimas, kuriame atsisakiau dalyvauti. Per daug man dar tada buvo nepriprasta kuopoje veikti. Juk verčiausi kelis metus viena ir laikraščius platindama, ir vaikus mokindama, ir moksleivius šelpdama, ir šiek tiek rašydama“ [19,10]. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje moterys dirbo pavieniui.

Tai buvo nauji moterų veiklos barai greta slaptos – motinos mokyklos, veikusios nuo 1864 m. Visa tai turėjo padėti formuoti naują moters įvaizdį. Tačiau moterų išėjimas iš uždaros namų aplinkos į visuomenę ir įsijungimas į tautinį judėjimą, į visuomeninę veiklą didžiajai visuomenės daliai buvo sunkiai suprantamas.

XX a. pradžioje moterys siekė dalyvauti ir slaptųjų būrelių veikloje, nors sekėsi sunkiai. Visuomenė jomis nepasitikėjo, baiminosi, kad išplepės apie būrelio pasikalbėjimus“ [23, 13]. F. Povickaitė ištekėjusi už inžinieriaus J. Bortkevičiaus, tarnavusio Vilniaus gubernijos Karo apygardos intendantūroje inžinieriumi techniku, nuo 1900 m. kartu su vyru dalyvavo Vilniaus inteligentų lietuvių būrelio, vėliau praminto Dvylikos apaštalų vardu, pasitarimuose ir veikloje. Tai buvo pirmoji ir vienintelė moteris, kuri dalyvavo visuose inteligentų susirinkimuose. Matulionis, pakviesdamas ją dalyvauti, pareiškė: „Tamsta esi išimtis“ [23,14]. Nors moterys Dvylikos apaštalų būrelio susirinkimuose nedalyvavo, tačiau aktyviai reiškėsi įvairiose jo organizuojamuose renginiuose Vilniuje, skleidė lietuvybę. Viena jų veiklos kryptis buvo lietuviškų giesmių giedojimas Vilniaus bažnyčiose. Bortkevičių bute rinkdavosi giedotojai: trys seserys Kasakauskaitės, Ūsaitė, F. Bortkevičienė, jos sesuo Okuličienė, J. Vileišis, P. Gaidelionis ir kiti [23,14]. Jie eidavo per bažnyčias ir mišių metu giedodavo lietuviškas giesmes. Iki pat 1905 metų Bortkevičių namas buvo Vilniaus lietuvių inteligentų susibūrimų ir tautinio judėjimo centras [27, 131]. Jis buvo ir neorganizuoto moterų judėjimo centras. E. Vileišienė, S. Smetonienė, M. Piaseckaitė (Šlapelienė), Brazaitytė, B. Šėmaitė (Biržiškienė), Damaševičienė, F. Purickaitė-Kasperskienė 1904-1905 metais slaptai rinkdavosi į susirinkimus pas F. Bortkevičienę, aptarti visuomenines ir moterų veiklos problemų [27, 136]. F. Bortkevičienė ragino moteris mokytis lietuvių kalbos ir jungtis į tautinį judėjimą. B. Biržiškienė nurodė, kad lietuvių kalbos nemokėjo, tačiau 1905-1907 metais, pradėjusi bendrauti su Vilniaus inteligentai ir paraginta F. Bortkevičienės, ėmė mokytis [27, 9].

XX a. pradžioje tautinis judėjimas perėjo į politinės sklaidos etapą, kai pradėjo kurtis partijos. 1896 m. įsteigta Lietuvos socialdemokratų partija į programą įrašė abiejų lyčių politinį lygiateisiškumą. Tai buvo pirmas žingsnis pradėti kalbėti apie moterų vietą visuomenėje. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad Lietuvos socialdemokratų partijoje buvo moterų: V. Didžiulytė-Albrechtienė, B. Biržiškienė, Griniuvienė. Tikslaus jų skaičiaus nustatyti nepavyko. Didesnę įtaką moterims darė varpininkai, nes jos nuo XIX a. pabaigos dirbo kartu. Radikalūs varpininkai 1902 m. įkūrė Demokratų partiją. Partijos narėmis buvo F. Povickaitė-Bortkevičienė, T. Goesaitė (Goesytė), G. Petkevičaitė-Bitė, E. Putvinskaitė-Gruzdytė, J. Višinskienė-Mikuckaitė, M. Zauniūtė [12, 180]. Demokratų partijos programos projekto II skyriuje Mūsų reikalavimai numatyta kovoti už abiejų lyčių politinę ir švietimo lygybę: „Reikalauti idant mūsų visuose pavietų miestuose būtų įsteigtos vyrų ir mergaičių mokyklos gimnazijos. Stojant į šias mokyklas, turi būti atmestos visos varžančios sąlygos: tikėjimas arba kilmė“ [9,7].

1904-1905 m., smarkiai pasikeitus socialinei ir politinei padėčiai Rusijos imperijoje, keitėsi ir moterų padėtis. Jos ne tik stebėjo, vertino, bet ir pačios pradėjo aktyviau reikštis visuomeninėje ir politinėje veikloje. Lietuvoje išsilavinusios merginos būrėsi į kuopeles, domėjosi krašto istorija, politikos ir visuomenės mokslais. Spaudoje dažnėjo teiginių, kad ir sodžiuje turėtų atsirasti moterų inteligenčių, dirbančių visuomeninį darbą [27,1]. Aktyvus Lietuvos moterų judėjimas, viešesnė jų visuomeninė ir politinė veikla prasidėjo tik 1905 metų pavasarį. 1905 m. birželio 13 d. išsilavinusios Socialdemokratų ir Demokratų partijų narės surengė pasitarimą Šiauliuose, kuriame priėmė nutarimą įkurti Informacinį centrą. Centras turėjo rinkti medžiagą apie kitų kraštų moterų judėjimus, parengti ir sušaukti pirmą visos Lietuvos moterų susirinkimą. Susirinkimas vyko 1905 m. rugsėjo 22-23 dienomis. Jame buvo įkurtas Lietuvos moterų susivienijimas, išrinkta valdyba, į kurią įėjo: F. Bortkevičienė, O. Pleirytė-Puidienė ir S. Landsbergaitė. Susirinkimas parengė ir priėmė susivienijimo programą, kurioje buvo numatyta: 1. Iškovoti autonomiją Lietuvai etnografinėse ribose su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, slaptu, tiesioginiu balsavimu; 2. Iškovoti lygias moterų ir vyrų teises; 3. Susivienijimo nariais gali būti ir moterys, ir vyrai [7,9].

Įkūrus Lietuvos moterų susivienijimas aktyviai dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose: platindo atsišaukimus, siuvo vėliavas, dalyvavo mitinguose. F. Bortkevičienė, prisimindama 1905 metų revoliuciją, teigė: „Dalyvavau 1904, 1905, 1906 metų revoliuciniame darbe. Agitatorius reikėjo aprūpinti literatūra, pinigais, dažnai ir ginklais, palaikyti ryšį tarp jų“ [1,1]. Moterys, surinkusios 230 parašų, išsiuntė į Maskvą protestą prieš Valstybės dūmos rinkimų įstatymą. Jame pakartojo savo programos 1-ąjį punktą [15,643].
Kadangi lietuvių ir jiems prijaučiančių lenkų Vilniuje buvo nedaug, todėl moterys ypač aktyviai veikė, kad išryškėtų lietuvių veikla ir didėtų jų įtaka visuomenėje.

Galima teigti, kad partijų atstovai, įtraukdami moteris į savo veiklą, suprato moterų, kaip socialinės jėgos, galią. Tai liudija 1905 m. antrojo pusmečio partijų ir moterų judėjimo lyderių veikla, susijusi su 1905 m. spalio 17 d. caro Nikolajaus II išleistu manifestu, leidusiu susirinkimus ir organizacijas. Lietuvos inteligentai, 1905 m. spalio 19 d. susirinkę Vilniaus žinių redakcijoje, nutarė pasinaudoti paskelbtomis pilietinėmis laisvėmis ir sušaukti lietuvių suvažiavimą Vilniuje. Į organizacinį suvažiavimo komitetą įėjo dvi moterys: F. Bortkevičienė ir O. Sapkauskaitė. F. Bortkevičienė dėl nesutarimų organizaciniame komitete kartu su A. Domaševičiumi ir V. Sirutavičiumi norėjo iš jo išeiti, tačiau P. Vileišis įtikino ją likti. Šis faktas rodo, kad F. Bortkevičienė buvo svarbus ir įtakingas asmuo Demokratų partijoje ir apskritai visuomenėje. Didžiajame Seime dalyvavo G. Petkevičaitė, F. Bortkevičienė ir O. Sapkauskaitė, O. Brazauskaitė, K. Jonelytė ir kitos. O. Brazauskaitė išdėstė moterų ir vyrų lygybės principus, kurie turėtų būti įgyvendinti nepriklausomoje Lietuvoje [7, 6]. Didžiojo Seimo metu buvo įkurta Lietuvos valstiečių sąjunga. Jos Centro komiteto reikalų vedėja buvo F. Bortkevičienė. Šios moters iniciatyva sąjunga Seimui pasiūlė į rezoliuciją įtraukti punktą, kuriame būtų įteisintas visiškas abiejų lyčių politinis lygiateisiškumas. Valstiečių sąjungos pasiūlymu 1–ajame Lietuvos autonomijos punkte buvo numatyta: „Reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, slaptu, tiesiu balavimu, neskiriant lyties, tikėjimo, tautybės“ [3, 341]. G. Petkevičaitė, prisimindama Didįjį Vilniaus Seimą ir F. Bortkevičienės vaidmenį jame, rašė: „Didžiajame Seime savo akimis išvydau, kiek iniciatyvos, energijos, pasiaukojimo dėjo tada F. Bortkevičienė <…> Nors viešai susirinkime ji balso nekėlė, bet puikiai orientavosi to meto politiniuose klausimuose, nesiliovė tartis su atskirais veikėjais ir remti juos naudingais svarbiam susirinkimui nurodymais ir patarimais“ [5,5]. Seimui pasibaigus, F. Bortkevičienė, davusi keletą elementorių, Seimo nutarimų ir laikraščių, pasiuntė J. Tamkytę-Damijonaitienę, dalyvavusią Seime, į Hopeno dvarą organizuoti kumečiams lietuviškos mokyklos. [27,151]. Taip moterys įgyvendino Vilniaus Seimo nutarimus dėl lietuviškų mokyklų kūrimo ir lietuvių kalbos mokymo jose.

Valstiečių sąjungos narys P. Ruseckas, prisimindamas F. Bortkevičienės veiklą po Didžiojo Vilniaus Seimo, nurodė: „Buvo didelis nusistebėjimas, kai iš jos išgirdau kad ir ne daug, bet rimtų žodžių.<…> Greitai man paaiškėjo, kad F. Bortkevičienė yra geriausiai apie viską informuota <…> Ji yra faktiška Demokratų partijos ir Valstiečių sąjungos vedėja ir vykdytoja. Todėl jos apie viską painformuotas, gavęs asmeniškas instrukcijas, Didžiojo Seimo ir Valstiečių sąjungos nutarimus, išvykau Į Suvalkijos kraštą vykdyti nutarimų“ [24,203].
1905 m. susikūrė ir Lietuvos krikščionių demokratų susivienijimas, kuris į savo programą įtraukė punktą: „Atstovai į parlamentą renkami lygiu, tiesiu, slaptu, priverstiniu balsavimu be skirtumo tikėjimo, tautybės, lyties ir luomo“ [17,12]. 1905 m. gruodžio 11 d. caras paskelbė Valstybės dūmos rinkimų įstatymą, kuriuo moterys rinkimų teisės negavo. 1905 m. gruodžio pabaigoje vyko Geležinkeliečių sąjungos organizuotas mitingas, kurio sekretorė buvo F. Bortkevičienė. Mitinge priimtoje rezoliucijoje moterys reikalavo sulyginti moterų ir vyrų politines teises, pakeisti socialinę ir teisinę moters padėtį. Po mitingo žandarai F. Bortkevičienės bute padarė kratą.

Siaučiant carinei reakcijai, 1906 m., partijų veikla kartu ir moterų judėjimas susilpnėjo. Moterys ėmė reikštis spaudoje. Ypač aktyvios buvo G. Petkevičaitė, O. Pleirytė-Puidienė, M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, S. Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda. F. Bortkevičienė leido Lietuvos ūkininką, Lietuvos žinias, vadovavo 1903 m. įkurtai Kankinių kasai.

1907 m. vykstant rinkimams į III Valstybės dūmą, Lietuvos moterys rengėsi pirmajam Moterų suvažiavimui. Suvažiavimą organizavo ir sušaukė Kauno kunigai, sekdami Lenkijos pavyzdžiu perimti vadovavimą moterų judėjimui. Vilnietės liberalės demokratės, suprasdamos suvažiavimo svarbą moterų judėjimui, parengė programą ir nutarė siųsti į jį delegates: J. Smetonienę ir O. Pleirytę-Puidienę [7,6].
Suvažiavimas vyko 1907 m. rugsėjo 23-24 d. Jame išryškėjo ne tik įvairios politinės srovės, bet ir skirtingų moterų socialinių sluoksnių veikla bei siekiai. Išsilavinusios aukštuomenės moterys dirbo kultūrinį, švietimo, politinio sąmoninimo darbą. Viduriniojo sluoksnio (amatininkų, prekeivių) moterys kėlė šiuos klausimus: ekonominio ir ūkinio savarankiškumo, uždarbio, geresnių darbo sąlygų, mokslo gimtąja kalba, abiejų lyčių lygiateisiškumo ir kt. Darbininkės ir kaimo moterys siekė: 1) išsivaduoti iš vyrų priespaudos; 2) įgyti elementarių teisių; 3) mokytis gimtąja kalba; 4) įtvirtinti Bažnyčios svarbą visuomenėje; 5) uždrausti prekiauti alkoholiu [22,6]. Dėl Rusijos administracijos varžymų moterys negalėjo svarstyti jokių politinių klausimų, tačiau suvažiavimo rezoliucijoje reikalavo, kad moterų teisės būtų sulygintos su vyrų. Suvažiavime buvo nutarta steigti Lietuvos moterų sąjungą, buvo išrinkta valdyba iš Kauno ir Vilniaus delegačių. Ji turėjo parengti Moterų sąjungos įstatus. Po suvažiavimo išrinktoji taryba skilo į pasaulietinį demokratų ir katalikišką sparną. Po moterų suvažiavimo demokratai ir socialdemokratai turėjo pripažinti, kad susikūręs Krikščionių demokratų susivienijimas per trumpą laiką išplėtė veiklą tarp moterų ir tokiu būdu suskaldė moterų judėjimą. Nors moterų suvažiavimas nepritarė atskiro žurnalo moterims leidimui, tačiau 1910 m. išėjo Lietuvaitė, 1911 m - Žibutė. Ypač radikalus buvo pasaulietinis moterų žurnalas „Lietuvos ūkininko“ priedas Žibutė, kuris suvaidino svarbų vaidmenį, žadinant moterų sąmoningumą. Jį redagavo G. Petkevičaitė. Priedas ėjo iki 1913 metų. Dauguma kaimo vyrų piktinosi skleidžiamomis idėjomis: „Stebėtinas ir neįmanomas noras mergų įgyti lygias su vyrais teises <…> Drįsta skleisti moterų teises. Jos, aklai tikėdamos, krypsta iš savo kelio“ [18,16].
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, 1917 m. balandį Lietuvių Tautos Taryba nutarė gegužės 27 d. sušaukti visos Rusijos lietuvių suvažiavimą Petrapilyje. Į suvažiavimo organizacinį komitetą įėjo F. Bortkevičienė. Ji Petrapilio Seimo metu dirbo švietimo komisijoje. O. Brazauskaitė Lietuvių moterų laisvės sąjungos Voronežo kuopos vardu pasveikino seimą ir nurodė, kad moterys reikalauja, jog būtų vykdomas 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimas ir Lietuvių Tautos Tarybos nutarimas Nr.7, kuriais moterims buvo pripažintos visiškos politinės teisės [11,2]. Seimo priimtoje rezoliucijoje buvo skelbiama, kad „nepriklausomoje demokratinėje Lietuvos Respublikoje turi būti pripažinta visiems be tautos ir lyties skirtumo lygios pilietinės teisės <…> Lietuvos valdymo būdą ir visą tvarką turi nustatyti sušauktas visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu Steigiamasis Lietuvos seimas“ [21,1]. Taigi Petrapilio seime moterys dar kartą iškėlė reikalavimą, kad moterys turėtų tokias pačias politines ir pilietines teises kaip ir vyrai.

1917 m. rugsėjo 18-22 d. posėdžiavusi Vilniaus konferencija buvo svarbi tautiniam judėjimui, nes čia išrinkta Karšto Taryba, turėjusi patariamąją teisę Oberosto valdžiai. Moterys į konferenciją nebuvo pakviestos, o tai reiškė, kad partijų lyderiai nepripažino Didžiojo Vilniaus Seimo ir Petrapilio Seimo nutarimų moterų klausimu. Į tai sureagavo Šiaulių ir Vilniaus moterys: jos įteikė konferencijos organizaciniam komitetui protestą reikalaudamos paaiškinti, kodėl moterys nebuvo pakviestos į konferenciją, ir kad kooptavimo būdu jos būtų atstovaujamos Lietuvos Taryboje. Moterų protestą konferencijoje perskaitė demokratas A. Povylius. Konferencijos sudaryta komisija (išsiaiškinti priežastis, kodėl ne visi nariai atvyko į konferenciją) apgailestavo, kad moterys nebuvo pakviestos, o prezidiumo narys J. Šaulys konferencijos dalyviams paaiškino, kad „nutarimas dėl moterų nepakvietimo buvo ne principinis, o tik pripuolamas“ [8,13]. Todėl moterys negalėjo dalyvauti Lietuvos Tarybos veikloje, nors konferencijos rezoliucijoje buvo numatyta, kad Taryba galės būti papildyta kooptavimo būdu. Reikalavimą įtraukti moteris į Lietuvos Tarybą su 20 000 parašų 1918 m. vasario 17 d. Katalikių moterų organizacija įteikė Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmininkui A. Smetonai [10,1]. Pasauliečių moterų organizacija Lietuvių moterų laisvės sąjunga nepritarė tokiems katalikių veiksmams tikėdama, kad Valstybės Taryba greitu laiku suteiks joms politines teises [20.1]. Valstybės Taryba moterų reikalavimų nesvarstė, nes 1918 m. pabaigoje, prezidiumo vicepirmininkas S. Šilingas nurodė, kad „moterys reikalauja savo atstovėms vietų Lietuvos Taryboje“ [13,5].
Galutinai Lietuvos Tarybos pozicija dėl moterų dalyvavimo valdymo sistemoje išryškėjo 1918 m. pabaigoje, kai M. Sleževičius norėjo Maitinimo ministerijos ministre skirti F. Bortkevičienę. Tada Lietuvos Tarybos prezidiumo sekretorius J.Šernas teigė: „Moterys iki šiol nedalyvavo pas mus politikoje. <…> Paskyrus moteris į kabinetą, gali sugadinti jos vardą“ [13,5 ]. Buvo ir priešinga pozicija, kurią išreiškė S. Šilingas teigdamas, jog „Lietuvoje moterys labiau gerbiamos kaip užsieny. Jos kabineto autoriteto nesugadins“ [13,5]. Moterys, negavusios vietų nei Lietuvos Valstybės Taryboje, nei vyriausybėje, nutarė pradėti rengtis Steigiamojo Seimo rinkimams, nes Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras J. Tūbelis, spresdamas dėl F. Bortkevičienės tinkamumo eiti ministrės pareigas, teigė: „Šį klausimą mes negalime spręsti – moterų teisės paaiškės tik Steigiamajame Seime“ [13,5].

Moterys, aktyviai dalyvaudamos tautiniame judėjime, pasiekė, kad Lietuvos Valstybės Taryba 1919 m. lapkričio 20 d., priimtų Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, kuris joms suteikė visišką rinkimų teisę.

Per Steigiamojo Seimo rinkimus moterys, pasinaudojusios politine teise, buvo ne tik aktyvios rinkėjos, bet ir kandidatės. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos šešios moterys: penkios - Krikščionių demokratų partijos atstovės ir viena (G. Petkevičaitė0 - Valstiečių sąjungos.
Taigi, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekoslovakijos, Anglijos, Vokietijos, kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių moterys rinkimų teisę gavo 1918 – 1919 m. Anksčiausiai, 1906 metais visiškas politines teises gavo Suomijos moterys. 1907 m. vykusiuose pirmuosiuose rinkimuose buvo išrinkta 19 moterų į 200 narių parlamentą. Tai sudarė beveik 10 procentų parlamentarų. Suomijos socialdemokratų partijai priklausė 12 moterų. 1907 m. politines teises gavo Norvegijos moterys, tačiau rinkėjos priklausomai nuo gaunamų metinių pajamų turėjo mokėti mokestį valstybei. 1915 m. Danijos konstitucija suteikė visiškas politines teises kiekvienam piliečiui, sulaukusiam 25 metų amžiaus. Tik po Antrojo pasaulinio karo politines teises gavo Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Šveicarijos moterys.

Nuorodos
1.Bortkevičienė, Felicija. Autobiografija. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau LNMMB RS), f. 68-2.
2.Cit. Aleksandravičius, Egidijus; Kulakauskas, Antanas. Lietuva carų valdžioje XIX amžiuje. Vilnius, 1996.
3.Čepėnas, Pranas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Vilnius, 1992, t. 1.
4.Dambrauskas, Aleksandras. Keli žodžiai apie apšvietimą mergaičių. Tėvynės sargas, 1900, Nr.10/11., p. 30.
5. G. Petkevičaitės atsiminimai apie Feliciją Bortkevičienę. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau LL ir TIB RS), , f.30-26.
6. Įvairių asmenybių laiškai P. Vileišiui. Vilniaus universiteto Rankraščių skyrius ( toliau VU RS), f.1, f.641.
7.Mašiotienė, Ona. Moterų politinis ir valstybiniai – tautiškas darbas 1907-1937 m. Kaunas, 1938.
8.Lietuvių konferencija Vilniuje 1917. VU RS, f. 1- f. 405.
9. Lietuvos demokratų partijos projektas programai. VU RS, f. 1-614.
10.Lietuvos Tarybai Vilniuje Lietuvos moterų pranešimas. Lietuvos mokslų akademijos, Rankraščių skyrius (toliau LMA RS), F255-1055.
11.Lietuvos moterys ir Seimas. Santara, 1917, birželis.
12.Miknius, Rimantas. Lietuvos demokratų partija 1902-1915. Vilnius, 1995.
13.Ministrų kabineto posėdis 25/12-1918. LCVA, f. 923, b .9.
14.Moterų klausimas. Iš Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1981, t. 8.
15.Moterų klausimas. Lietuvių laikraštis, 1905, Nr. 44–45.
16.Olšauskas, Konstantinas. LKD susivienijimas. VU RS, f.1, C-27.
17.Petkevičaitė, Gabrielė. Publicistika. LL ir TIB RS, F.30-28 (C.B.)
18.Petkevičaitė, Gabrielė. Archyvas. Mirties jubiliejus. LL ir TIB RS, f. 30-32.
19.Petkevičaitė, Gabrielė. Laiškas Tumui, VU RS ,F.1, d.228.
20.Perskaičius Lietuvos moterų katalikių atsišaukimą. LMA RS, f181-99.
21.Petrapilis. Santara. 1917, birželis.
22.Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo 1907 m. Kaune prisiminimai. Lietuvos žinios, 1937, gruodis.
23.Toliušis, Zigmas. Felicija Bortkevičienė. LNMMB RS, f. 166-15.
24.Ruseckas, Petras. Mano atsiminimai apie pirmąsias LVS dienas ir dr. K. Grinių. Iš K. Griniaus jubiliejinis Varpas, Kaunas, 1926.
25.Sąrašai mokinių, gyvenusių L. Didžiulienės bute Mintaujoje, MA RS, f. 99-11.
26. Smalstys. Keli žodžiai apie Lietuvos inteligentes. Vilniaus žinios, 1905, vasario 19.
27.Už lietuvybę. LMA RS, f. 12.3078.
28.Visą gyvenimą su spauda. Trimitas, 1933, rugsėjis.
29.Žiburėlio atsiradimo tikra istorija. Pirmieji Žiburėlio nariai. MA RS, f.190-33.

http://www.moterys.lt/assets/leidiniai/indexb508.html?show_content_id=630

7 tema: Pirmojo pasaulinio karo pasekmės: pasaulis po Paryžiaus taikos konferencijos

Laura surado:
http://www.straipsniai.lt/visuotine_istorija/puslapis/2658

Yra daugiau, bet kopijuoti neleidžia...